" Senosios lietuvių mitologijos elementai, pasitarnavę kaip spektaklio įkvėpimo šaltinis, pojūčių teatro technika priartinami prie įsivaizduojančio žiūrovo fiziologijos. "

AKMUO, VANDUO, GELUONIS

Pojūčių teatras
Pagal lietuvių liaudies mitologiją

Dramaturgas Kristupas Sabolius
Režisierė Karolina Žernytė
Scenografė Eglė Lekevičiūtė
Vaidina Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Pakštytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas.

Trukmė 60 min.

Pirkti bilietą čia

01 /

Reikia liautis matyti, kad pradėtum regėti. Šiame spektaklyje tikrasis veiksmas prasideda tada, kai vaizdai išnyksta.
Pradžioje publika pasiskirsto į dvi dalis – stebėtojus ir dalyvius. Pirmieji viską gali matyti iš šono. Jie įtraukiami į ritualą per stebėjimą, kaip sukuriama iliuzija ir kaip į ją reaguoja spektaklio dalyviai. Antriesiems užrišamos akys. Kartu su spektaklį vedančiais aktoriais, jie tampa aktyviais pojūčių teatro veikėjais.
Laikinai regėjimo netekę žiūrovai grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labiausiai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ima sąveikauti, svarbiausia scenos vieta paversdamos išlaisvintą vaizduotę. Aktorių už rankos vedami į sąmonės tamsą, spektaklio dalyviai perkeliami į paralelinius pasaulius, kuriuose sakmių ir užkalbėjimų siužetai išauga ant odos paviršių, skleidžiasi garsų vibracijomis, kvapų ir skonių sanpynomis.
Senosios lietuvių mitologijos elementai, pasitarnavę kaip spektaklio įkvėpimo šaltinis, pojūčių teatro technika priartinami prie įsivaizduojančio žiūrovo fiziologijos. Aktoriai scenoje nesistengia pasakoti istorijos, imituoti personažų ar kurti charakterių. Gimimo ir mirties, virsmo ir gamtos, kosmoso ir namų, išvykimo ir sugrįžimo archetipai atsiranda be paaiškinimo, kaip jusliškai išgyvenamos situacijos ar iš naujo pabudusio sąmonės pasaulio potyriai, kuriame apakimas ir praregėjimas susikeičia vietomis.

02 /

Pojūčių teatras kuria performansus, kuriuose be įprastų žiūrovų dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame performanse jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas, pajuntama atmosfera ir tarpžmogiškas bendravimas. Pojūčių teatre “vaidinimas” įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas ne vien tik žiūrovo akiai, bet visiems jo pojūčiams. Taip pat “scena” čia reiškia ne vien tik konkrečią fizinę vietą – scena persikelia iš konkrečios vietos į kiekvieno dalyvio sąmonę. Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria dabarties momento patirtimi. Aktorius čia tampa atsidavusiu pojūčių gidu, todėl performanso erdvė tampa epmatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.

KUR / KADA
Rugsėjo 22 d. 18:00 val.
Klaipėdos kultūros fabrikas