" Šiandien žmogų supa labai daug veidrodžių, t.y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Visi jie sukuria matomo pasaulio, daiktinio audinio įtrūkius, tai – tarsi langai į kitą pasaulį. "

DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS

Lietuva

Vilniaus teatras „Lėlė“
Pagal Oscarą Wilde’ą
Spektaklis be žodžių jaunimui ir suaugusiems

KUR / KADA
2019 05 18 21:00 val.
Klaipėdos lėlių teatras

Bilietai

Režisierė, dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė
Scenografė Renata Valčik
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė
Dramaturgijos konsultantė Gabrielė Labanauskaitė
Choreografė Sigita Mikalauskaitė
Vaidina Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė, Deivis Sarapinas
Dekoracijos, rekvizitas Martynas Lukošius, Liljana Janavičienė, Virginija Pajarskienė, Gintarė Vaivadaitė
Techninė komanda Simas Racevičius, Vitaras Aškelavičius, Paulius Butkus, Julius Stankevičius, Andrius Merkevičius, Nerijus Sadauskas, Povilas Ališauskas

Trukmė 60 min.
Premjera 2018 m.

01 /
Airių rašytojas Oscaras Wilde‘as garsėjo savo žavesiu ir ekstravagancija – tiek savo kūrybos, tiek ir gyvenimo estetizmu. Būdamas 34 metų jis išleido knygą „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ – nuo to laiko ir tapo gerai žinomu autoriumi. Jo vienintelis romanas „Doriano Grėjaus portretas“, pirmą kartą išspausdintas 1890 m., galima sakyti, taip pat parašytas pasakos forma. Tačiau šį kartą turinys gerokai niūresnis… Ir nieko keisto, kad po jo paskelbimo kilo skandalas: reikalauta jį uždrausti ir nuteisti autorių už amoralaus gyvenimo būdo propagavimą.
Spektaklio DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS kūrybinę grupę sudaro žinomos lėlių teatro menininkės, su kurių bendro darbo rezultatais „Lėlės“ žiūrovai jau pažįstami: 2014 m. G. Radvilavičiūtės kartu su scenografe Renata Valčik, choreografe Sigita Mikalauskaite ir kompozitore Rita Mačiliūnaite sukurtas spektaklis „Smėlio žmogus“ pelnė Auksinį scenos kryžių, sėkmingai rodomas teatro repertuare ir nuolat kviečiamas atstovauti Lietuvos kultūrą tarptautiniuose teatro festivaliuose. Naujasis spektaklis tarytum pratęsia jau „Smėlio žmoguje“ pradėtą gvildenti žmogaus asmenybės dvilypumo ir jo savidestrukcijos temą.
„Žiūrėdamas į paveikslą žmogus įžengia į kitą laiką. Laikas prasiplečia. Portrete žmogus atpažįsta save patį. Žiūrėjimas į portretą – tarsi žiūrėjimas į veidrodį. Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, ir sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi. Žiūrėdamas į išorę žmogus mato savo vidų. Žiūrėdamas į veidrodį žmogus gali pakliūti į kitą pasaulį. Ir šie du pasauliai gali susiliesti. Žiūrėdami į veidrodį mes galime pamatyti tai, kas tiesiogiai mūsų žvilgsniui neprieinama. Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti kur kas daugiau arba visai kitaip, nei matome savo realybėje. Veidrodis yra mūsų asmeninis dabarties portretas.
Šiandien žmogų supa labai daug veidrodžių, t.y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Visi jie sukuria matomo pasaulio, daiktinio audinio įtrūkius, tai – tarsi langai į kitą pasaulį. Tačiau perdėtas susikoncentravimas į save ir savo fizinę išvaizdą – kelias į tuštybę, savimeilę, pasipūtimą, išpuikimą, egocentrizmą. Be meilės, artimų žmonių, ėjimo kartu, grožis, sėkmė nieko nereiškia. Nemielas gyvenimas nuolat žiūrint į save.
Iki šiol kai kuriose pirmykštėse gentyse tikima, kad veidrodis gali pavogti sielą.“ – mintimis dalinasi spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.

02 /
VILNIAUS TEATRAS LĖLĖ įsikūręs pačiame Vilniaus senamiestyje, buvusiuose grafų Oginskių rūmuose. 1975 m. rūmai buvo restauruoti ir čia įsikėlė Vilniaus teatras „Lėlė“. Teatro steigėjas ir išlaikytojas yra Lietuvos respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus lėlių teatrą, iš kurio ir išaugo „Lėlė“, 1958 metais įkūrė lėlininkas, aktorius ir režisierius Balys Lukošius. Po jo šiame teatro dirbo ir jam vadovavo garsus lietuvių lėlininkas ir scenografas Vitalijus Mazūras. Jo statyti spektakliai „Pelenų antelė“, „Baltas berniukas Niekas“, „Žemės dukra“ ir kiti sukėlė estetinę revoliuciją XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečio rytų Europos lėlių teatro mene. Pjeses „Lėlės“ teatrui rašė garsūs lietuvių poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, muziką – vieni įdomiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėjai: Feliksas Bajoras, Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis. Dabar V. Mazūro tradicijas „Lėlės“ teatre tęsia jo mokiniai režisieriai Rimas Driežis ir Algirdas Mikutis, savitą estetiką puoselėja dailininkės Aušra Bagočiūnaitė Paukštienė, Julija Skuratova, Neringa Keršulytė, režisierė ir dramaturgė Nijolė Indriūnaitė. Teatras taip pat bendradarbiauja su dramos kūrėjais Rolandu Kazlu, Agnium Jankevičium ir jaunaisiais teatro menininkais – Gintare Radvilavičiūte, Šarūnu Dateniu, Olga Lapina, Miku Žukausku, Antanu Dubra.
Šiandien Vilniaus teatre „Lėlė“ dirba 20 profesionalių aktorių lėlininkų. Visi jie – Vilniaus aukštųjų teatrinių mokyklų mokiniai. Taip pat teatre dirba aukštos kvalifikacijos ir meistriškumo lėlių meistrai ir konstruktoriai.