SMĖLIO ŽMOGUS

Vilniaus teatras Lėlė

Lėlių, kaukių ir judesio fantasmagorija suaugusiems

Scenarijaus autorė, režisierė, lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė
Dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas
Scenografė Renata Valčik
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė
Choreografė Sigita Mikalauskaitė
Vaidina Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Datenis, Martynas Lukošius, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis

Trukmė 60 min.
Premjera 2014 m. rugsėjis

Auksinis scenos kryžius už geriausią lėlių ir objektų spektaklį (2014 m.)

Pirkti bilietą čia

01 /

Spektaklis pasakoja apie Žmogų, pasimetusį tarp fantazijų ir realybės, apie sielą, nykstančią dėl egoizmo, netikėjimo, abejonės. Tai taip pat apie balansavimą ties beprotybės riba, „susitikimą su kiekvieno mūmyse slypinčiu fantomu – šešėline, nematoma asmenybės puse – kurio artima giminystė ir didžiulis poveikis arba nusviedžia į pragarą, arba iškelia į dangų,“ ‒ sako spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė. Vizualiai išraiškingame spektaklyje pasitelkiamas šviesos ir šešėlių žaismas, o fantastikos ir grotesko elementai žadina giliausius vaizduotės klodus.
„Šiame kūrybiniame etape mane domina lėlės ir aktoriaus transformacija, susidvejinimas, dvilypumas… tai yra magiškiausias nejaukumą keliantis dalykas – abejonė, ar gyva esybė yra gyva, ir, priešingai, ar negyvas daiktas vis dėlto nėra gyvas,“ – sako režisierė G. Radvilavičiūtė.

02 /

Vilniaus teatras „LĖLĖ“ įsikūręs sostinėje, pačiame Vilniaus senamiestyje. „Lėlės“ teatre vaidinami spektakliai, sukurti pagal lietuvių ir pasaulio tautų pasakas, taip pat žinomų lietuvių ir užsienio autorių kūrinių vaikams motyvais. Teatre kuria įvairūs menininkai, ieškantys vis naujų teatrinių formų, taip pat „Lėlėje” kuriami lėlių ir dramos vaidinimai suaugusiems pagal nacionalinę dramaturgiją ir pasaulinės literatūros klasiką.

Smėlio žmogus Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus“, sakyčiau, visų pirma, yra nepaprastai gražus. E.T. Hoffmanno papasakotą šiurpią savižudžio Natanaelio beprotybės istoriją (nuo kurios „šiaušiasi plaukai“ ir „žvilgsniai klaiksta“) spektaklis perrašo – tarytum perpiešia – į subtilaus, rafinuoto, asketiško grožio vaizdo – garso – judesio – nuotaikos / atmosferos tekstą
Šarūnė Trinkūnaitė. Gotikos kambariai atsiveria?„Menų faktūra“. 2015 03 06

„Lėlės“ „Smėlio žmogų“ taip pat galime vertinti kaip dailininko teatro pavyzdį – jis visų pirma yra vaizdų spektaklis, reginys, kuriame neištariamas nė vienas Hoffmanno arba jo kūrinį parafrazuojantis žodis. Scenarijaus autorė, režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė labiausiai žinoma darbais Klaipėdos lėlių teatro scenoje. Šis regionas nuo seno siejamas su vokiškomis Lietuvos kultūros tradicijomis, ir Hoffmanno – senosios Karaliaučiaus kultūros atstovo – pasirinkimas naujam darbui gali būti dar viena istorinė ir kultūrinė asociacija, svarstant apie šį spektaklį. Kitas ne mažiau įdomus režisierės pasirinkimas – fantasmagorijos žanras, šiuolaikiniame teatre įgavęs naujus pavidalus, tačiau skatinantis prisiminti ir istorines jo ištakas.
Radvilavičiūtės fantasmagorijoje tikslią vietą suranda visi spektaklio komponentai – dramaturginis audinys, muzika, scenografija, kostiumas, šviesa, judesys ir aktoriaus menas…
Helmutas Šabasevičius. FANTASMAGORIJA PAGAL HOFFMANĄ„Menų faktūra“. 2014 10 03

Aktoriai, preciziškai valdydami skrais­tes ir pridėtas prie jų kūnų muliažines galūnes bei kaukes kuria dvilypumo, transformacijos iliuziją. Autorės sako, kad savo bežodžiame spektaklyje jos „daugiau slepia, negu rodo“. Ir, pasirodo, tai visiems atneša gerų dividendų, įskaitant ir patį specifinį teatrą, kuris talentingai įrodo, koks iškalbingas gali būti jo minimalizmas.
Jūratė Visockaitė. Rudens ekvinokcija“Literatūra ir menas”. 10 October 2014

KUR / KADA
Rugsėjo 20 d. 18:30 val.
Lietuvos Rusų dramos teatras