Lėlių teatras – ir suaugusiųjų reikalas

Lėlių teatras – ir suaugusiųjų reikalas

Komentarų: 0

Gegužės 25-28 dienomis devintą kartą Klaipėdoje rengiamas lėlių teatro festivalis šiemet atnaujino savo asmens tapatybės kortelę ir nuo šiol vadinsis bei žiūrovus kvies nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Festivalio tikslas – tapti atvira ir kūrybiška erdve, kurioje kuo daugiau žmonių galėtų (at)pažinti lėlių teatrą ir pažvelgti į jį iš kuo įvairiausių ir netikėčiausių kampų. „Materia Magica“ – tai magiška vieta, kurioje nėra vietos lėlių teatrą voratinkliais aptraukusiems stereotipams ir kur žanro kanonais ne aklai vadovaujamasi, o sumaniai žaidžiama.

Festivalis „Materia Magica“ kvies ne tik vaikus, kurie lėlių teatrą jau seniai prisijaukinę, bet ir jaunimą bei suaugusiuosius, kuriems festivalio programoje skirti net šeši spektakliai. Mes tariame: „Meskit iš galvos tą nesąmonę, jog lėlių teatras – tik vaikų reikalas!“

Lėlių teatro kūrėjai iš Lietuvos, Čekijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Izraelio festivalio publikai parodys vienuolika spektaklių, kurie supažindins žiūrovus su šiuolaikiniu, tarpdisciplininiu lėlių teatru, jungiančiu tradicinę raišką ir eksperimentinius ieškojimus, prabylančiu pasakų metaforomis, poezijos posmais ir skaudžiomis tremties, karo, vienatvės temomis.

Festivalio programą šiemet praplės kūrybinės dirbtuvės vaikams ir dvi lėlinės animacijos kino programos: viena – vaikams, kita – suaugusiesiems. Prie visų festivalio renginių nurodyta, kokio amžiaus žiūrovams jie rekomenduojami. Svarbią festivalio „Materija Magica“ programos dalį sudaro spektakliai, kurių auditorija lėlių teatrui neįprasta – jaunimas ir suaugusieji.

Objektų kabaretas pagal „Aną Kareniną“
Festivalis startuos su gyva muzika ir kabareto dvasia: gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“ svečiai iš Čekijos, garsiosios Prahos scenos menų akademijos absolventų trupė „Damuza“ kartu su muzikantų grupe „Fekete Seretlek“ pristatys spektaklį „KAR“ Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais.

Per gedulingus pietus, regis, viskas teka įprasta vaga, kai staiga, dar skambant graudžiai šermenų muzikai ir užuojautos žodžiams, netikėtai atgyja daiktai, o prabėgęs laikas kaip pasiutęs ima lėkti atgal. Įvairiausi scenoje esantys objektai tampa tragiškos rusų romanisto knygos veikėjais, stiklinės uždainuoja rusiškus romansus, arbatos maišeliai ima suktis aristokratiško valso ritmu, o pabaigoje ir patys žiūrovai supranta įsisukę į romano „Ana Karenina“ verpetą.

Čia skamba temperamentingas akordeono, trimito, smuiko, violončelės, kontraboso ir vokalo ansamblis, kurio muzikos fone gimsta originalios scenos metamorfozės, laužančios tradicines teatro raiškos formas ir paverčiančios romantišką vieno žmogaus gyvenimo tragediją groteskiška karikatūra, kurioje – o taip! – kiekvienas galime atpažinti save.

Vaizdų dienoraštis apie tremtį
Gegužės 26 d. 16 val. Klaipėdos lėlių teatre tarptautinė teatro trupė „Collectif 23h50“, į kurią susibūrė jauni, skirtingų tautybių kūrėjai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą (Prancūzija), pristatys lėlių, objektų ir vaizdo projekcijų spektaklį „Mirtis? Aš ja netikiu“.

Tremtis – regis, apie ją tiek kalbėta, kad nėra nieko, ko dar nebūtų pasakyta. Negana to, daug kas iš mūsų esame su tuo susidūrę asmeniškai – per šeimos, artimųjų, draugų istorijas. Spektaklio „Mirtis? Aš ja netikiu“ režisierė Jūratė Trimakaitė skirtingų žmonių prisiminimus apie tremtį suaudė į vienos šeimos istoriją. Kolektyvinės tremties patirtys – čia ne faktai knygose, o prie kiekvieno iš mūsų priartinta, suasmeninta kelionė atminties labirintais.

Spektaklis kviečia žiūrovus atidaryti savo gyvenimo patirčių stalčiukus, kuriuose greta gražių prisiminimų slypi skaudžios patirtys, ir nubraukti nuo jų laiko dulkes. Detalė po detalės jiems prieš akis susidėlioja viena ypatinga vienos šeimos diena. Tai lyg vizualus jausmų dienoraštis, kuriame per objektus ir vaizdo projekcijas prieš akis atgimsta istorija.

Pavojingi fantazijos karpiniai
Gegužės 26 d. 19 val. „Kultūros fabrike“ teatro ir muzikos žvaigždė Yael Rasooly iš Izraelio pakvies į suaugusiems skirtą monospektaklį „Karpiniai“, sukurtą nespalvoto kino stilistika su svingo, džiazo ir prancūziškų šansonų nuotaika.

Užsibuvusi darbe vieniša sekretorė iš senų žurnalų iškarpų sukuria ištisą įdomiausių personažų kolekciją ir pasileidžia su jais suktis pašėlusių įvykių karuselėje, kuri iš nykaus kampučio ofiso gilumoje nuneša ją į fantazijų pasaulį. Toje vaizduotės saloje ji tampa garsia 5-ojo dešimtmečio kino žvaigžde ir pagaliau suranda savo tikrąją meilę. Tačiau romantiška istorija nusimeta pelenės rūbą ir netrukus pavirsta hičkokišku košmaru. Vienintelė spektaklio aktorė-orkestras užvaldo žiūrovų dėmesį – sulaikę kvapą jie stebi netikėtus istorijos vingius, kur trileriška įtampa maišosi su melodramos prieskoniais, o svarbiausia – laukinio humoro doze.

Karo grimasos – žaisluose
Gegužės 27 d. 18 val. Klaipėdos piliavietėje festivalio publikos laukia dar vienas scenos paradoksas: humorą su tragiškais karo vaizdiniais sujungiantis spektaklis „Plastikiniai herojai“. Jį pristatys žydų kilmės Berlyne gyvenantis ir kuriantis tarptautinių festivalių favoritas Arielis Doronas.

„Plastikiniai herojai“ – tai bežodis vaizdų spektaklis, kuriamas pasitelkus žaislus, išmaniuosius telefonus, kompiuterius ir video. Greitas pasakojimo ritmas ir išradingi meniniai sprendimai atskirus spektaklio fragmentus suguldo į spalvingą karo vaizdų koliažą. Atgyjantys vaikų žaislai pagimdo smurtą, troškimą, neapykantą ir baimę, o nekalti žaidimai primena kraujuojančią ir skaudžią tikrovę, kurioje karas – ne vaikų pramoga, o žiauri gyvenimo tiesa.
Vis dėlto net ir kalbėdamas sunkiomis ir žeidžiančiomis temomis, spektaklio kūrėjas A. Doronas sugeba prajuokinti iki ašarų, o žiūrovams suteikti nepamirštamą ir gaivinančią lėlišką patirtį.

Vienatvės kaliniai
Tą pačią dieną 20 val. Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje festivalio svečiai iš Ispanijos eksperimentinio lėlių teatro trupė „La Société de la Mouffette“ įtrauks į poetinio realizmo ir bukovskiškos atmosferos prisodrintą pasaulį spektaklyje jaunimui ir suaugusiems „Ovidija“.

Tabletės ir skambūs šlageriai, seksas ir ginklai – apleistame pono Rupūžiaus motelyje knibžda begalė paslapčių. Tai tarsi slėptuvė, sudaužytų širdžių klubas, kur prieglobstį trumpam suranda visokiausi keistuoliai. Baimė, pabėgimas, vienatvė ir atsiskyrimas – tokių istorijų prisigėrusios sienos, o balduose slypi pasaulio siaubas. Charles Bukowski‘o poetinis realizmas ir sapniška atmosfera čia persipina su Raymond‘o Chandler‘io ir Hitchcock‘o fantazijomis, o scenoje rutuliojasi pono Rupūžiaus ir motelio gyventojos Ovidijos santykių istorija, lėtai vedanti link netikėtos pabaigos.

Ovidija gyvena atsiskyrėlės gyvenimą ir nuo pasaulio bei savo praeities slepiasi motelio kambaryje. Po daugybės išsiskyrimo metų į tą patį motelį atsikrausto jos brolis Kurmis. Šis susitikimas negrįžtamai pakeis jų gyvenimą…

Jautriai, švelniai ir su humoru vienatvės temą negrinėja ir paskutinis festivalio „Materia Magica“ spektaklis „SoloS“, kurį gegužės 28 d. 16 val. „Kultūros fabriko“ salėje pristatys ispanų teatro trupės „Ymedioteatro“ kūrėjai.

Spektaklis „SoloS“ – tai šiltas ir optimistiškas žvilgsnis į vienišo, visų pamiršto ir apleisto senolio kasdienybę. Tik iš senos radijos sklindantis garsas šiek tiek prablaško vienodas Aurelijaus dienas. Praėjo daug metų nuo tos dienos, kai jis paskutinį kartą vaišino savo kepyklėlės lankytojus pyragaičiais, net kelios savaitės nuo apsilankymo mieste, ir vos akimirka nuo to, kai nebepamena, ką buvo pamiršęs. Pats to nesuprasdamas, jis netikėtai pažadina miegančius daiktus, kurie staiga atgyja ir ima pasakoti jam savo paslaptis. Šis spektaklis – tai bandymas su šypsena pažvelgti į tai, kas gyvenime ne visada kelia juoką.

Tiesa, nors festivalio pavadine yra žodis „magiška“, toli gražu ne visų spektaklių temas galėtume tokiomis laikyti – kai kurios jų iki skausmo pažįstamos, suaugusiai rimtos ir, regis, įpuolančios į tą gyvenimo banalybės kategoriją. Vis dėlto lėlių teatro ypatumai tą rimtumą nuspalvina įvairiausiais atspalviais, nes būtent lėlių teatras, kaip joks kitas, suteikia neribotas sąlygiško vaizdavimo galimybes, užburia vizualumu, išlaisvina iš žodžio vergystės.

Kūrėjų rankose – humoro ar poezijos raktas, kuriuo taikliai pasinaudojus pavyks atlapoti žiūrovų širdis. Juk gebėjimas pasijuokti ir įžvelgti kasdienybėje slypinčią metaforą ar oksimoroną kartais yra vienintelis kelias iš chaotiškos beprasmybės mūsų ne itin šviesiame pasaulyje. Tad pasijuokti, o ir rimtai pamintyti, lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ kviečia ir suaugusiuosius.

Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Meniu