„Materia Magica“ kaip nuotykis ir įkvėpimas

„Materia Magica“ kaip nuotykis ir įkvėpimas

Komentarų: 0

RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ

Sunku sugalvoti tikslesnį pavadinimą lėlių teatro renginiui nei „Materia Magica“. Nes materija ir magija – du raktiniai žodžiai, apibūdinantys lėlių teatro pobūdį ir galią. Tuo dar kartą leido įsitikinti nuo 1997-ųjų kas dvejus metus Klaipėdoje rengiamas festivalis, suburiantis lietuvių lėlininkų bendruomenę, supažindinantis su užsienio kūrėjų darbais ir dovanojantis šventę klaipėdiečiams ir miesto svečiams. Šiemetinė rugpjūčio 5-8 d. vykusi „Materia Magica“, nors neišvengiamai patyrusi nuostolių dėl pandemijos, prisistatė kaip solidus ir puikiai organizuotas tarptautinis festivalis – konceptualus (pradedant idėja ir baigiant šiuolaikišku dizainu) ir turintis ambicijų, – visiškai pagrįstų, – pristatyti tai, kuo kvėpuoja šiuolaikinis lėlių teatras. Be to, šiemet festivalį papildė svari edukacinė programa, kurią sudarė menininkų užsiėmimai su vaikais, paskaitos ir diskusija.

Klaipėdos lėlių teatras kartu su festivalio komanda atrinko spektaklius, kurie lėlių teatrą atskleidė iš pačių įvairiausių pusių: kaip edukaciją, kaip terapiją, kaip šiuolaikinį tarpdisciplininį meną ir, iš tiesų, kaip magiją. Manyčiau, šios scenos meno formos išskirtinumą labiausiai lemia juntamo archajiškumo ir modernumo – kartais net ultramodernumo – lydinys. Net stebint šiuolaikiškiausiomis technologijomis grįstą reginį, neapleidžia jausmas, kad susilieti su kažkuo iš labai tolimos praeities, o sykiu – susitinki su savimi vaikystėje. Todėl lėlių teatras suaugusiesiems yra ne ką mažiau paveikus nei vaikams, nors vis dar įprasta manyti, kad ši scenos meno forma tinkama tik vaikams (kaip savo nepaprastai informatyvioje paskaitoje pasakojo režisierius Rimas Driežis – vaikščiojanti lėlių teatro enciklopedija – dėl augančio žmogaus percepcinių ypatybių, t. y. tikėjimo aplinkos objektų gyvumu arba galimybe atgyti, lėlių teatras idealiai atitinka vaikų pasaulėjautą).

Festivalis, šūkiu pasirinkęs teiginį „Aš kvėpuoju“, pristatė spektaklius, kuriuose vienaip arba kitaip pulsavo gyvo ir negyvo dialektika. Ji skleidėsi kaip atlikėjo santykio su lėle kūrybinė analizė, kaip ryšio tarp gyvo atlikimo ir mechanizacijos atskleidimas ir pagaliau temų lygmenyje – kaip gyvybės ir mirties artimumas. Įdomiausi pavyzdžiai parodė, kaip lėlių teatras geba tapti meninių eksperimentų erdve, galinčia duoti postūmių ne tik šios formos, bet ir apskritai scenos meno raidai. Kita vertus, galima stebėti, kaip ribos tarp skirtingų formų nyksta ir sykiu plečiasi lėlių teatro samprata. Pavyzdžiui, tai festivalyje liudijo ekraninio meno įsiveržimas į lėlių teatro teritoriją, o lėlių teatro įtaką patvirtino įspūdingos lėlinės kino animacijos vaikams ir suaugusiesiems programos.

Tvirtą lyderystę lėlių teatro srityje pademonstravo festivalio šeimininkai – Klaipėdos lėlių teatras. Jam atstovavo du spektakliai – naujas režisierės Karolinos Jurkštaitės darbas – instaliacija „Tarp Žemės ir Dangaus“ (dailininkė Birutė Sodeikaitė) ir jau apdovanojimų pelnęs Izraelio režisieriaus Zvi Saharo kūrinys „Didysis sprogimas“ (dailininkė ir spektaklio bendraautorė – Aušra Bakanaitė). Nors kūriniai gana skirtingi – pirmasis remiasi poetinėmis asociacijomis ir primena sustingusio laiko kapsulę, skirtą žavėtis ir kontempliuoti grožį bei harmoniją, o antrasis – lyg trileris apie šiuolaikinį Armagedoną, vykstantis iš kompiuterio detalių ir kitos elektronikos sudėliotame mikropasaulyje, – abu smalsiai tyrinėja dar nebandytas išraiškos formas. Festivalis atvežė ir dar vieną Karolinos Jurkštaitės darbą, sukurtą Liepojos lėlių teatre – spektaklį mažiausiems „Aš ir mano mama“ (scenografė Angelina Furmaniuk-Savickienė), elegantiškai sujungiantį meną ir edukaciją ir galintį tapti įsimintina pirmąja teatrine patirtimi.

Meną ir edukaciją jungia ir nauja „Stalo teatro“ teatrinė instaliacija „Muilo opera: Burbuliuko meilė“ (režisierė Saulė Degutytė, dailininkė Ieva Babilaitė), žaismingai ir net šiek tiek makabriškai perspėjanti apie galimas besaikio vartojimo pasekmes, o „Pojūčių teatras“ Karolinos Žernytės, Aistės Jančiūtės ir Šarūnės Pečiukonytės spektakliu „Padarėliai“ tęsia terapinio teatro kryptį.

„Materia Magica“ spektakliai parodė, kad lėle gali būti ir tradicinė marionetė, ir bet koks kasdienėje aplinkoje naudojamas objektas, ir pieštas bei animuotas paveikslėlis arba silikoninė iškarpa, ir pats atlikėjas (arba jo kūno dalis), ir net robotas. Tačiau materijos pasirinkimas dar savaime nelemia spektaklio kokybės ar inovatyvumo. Štai, pavyzdžiui, du lietuvių lėlių teatrai – Vilniaus „Lėlė“ ir Kauno valstybinis – savo spektakliuose naudoja daugiausia įprastas medžiagas ir technikas, tačiau abiejų santykis ir su pasakojama istorija, ir su publika – skirtingas: režisierės Jūratės Trimakaitės spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“ naratyvą apie gyvenimo cikliškumą plėtoja nuosekliai, tačiau išvengdamas stereotipų ir iliustratyvumo, tuo metu režisieriaus Andriaus Žiurausko spektaklyje „Stebuklingas kalnas“ istorija apie skirtingų tautybių žmonių vaidus pateikiama gana primityviai.

Tiesa, kad lėlių teatras artimesnis dailei, vizualiesiems menams nei literatūrai, vis dėlto meniškai vertingas dramaturginis pamatas gali praturtinti lėlių teatro spektaklį. Įtaigiausias meninis rezultatas pasiekiamas tada, kai režisieriaus ir dailininko vizijos ir idėjos papildo vienos kitas, kai spektaklyje juntama darna tarp motyvo papasakoti istoriją ir jos vizualaus įkūnijimo (kuris vis dėlto dažniausiai nusveria). Minimalizmu sužavėjo Liublianos lėlių teatro spektaklis „Kažkur kitur“, per pasakojimą apie mergaitės ir jos šunelio draugystę atskleidžiantis karo baisumus. Slovėnų scenos kūrinyje (autoriai Zala Dobovšek, Nina Šorak, Tin Grabnar ir Asja Kahrimanović Babnik) susijungia vaidyba ir animacija, gyvas piešimas ir ekrano efektai. Kaip visada išmąstytas pasirodė Gintarės Radvilavičiūtės darbas, su lietuvių kūrybine grupe ir lenkų aktoriais sukurtas Balstogės lėlių teatre. Šįkart režisierė rėmėsi rašytojos Kyo Maclear ir iliustratorės Issabele Arsenault paveikslėlių knyga „Virginia Wolf“ apie dviejų seserų ryšį. Tiesa, kai kurie sprendimai į spektaklį pasirodė perkelti iš režisierės prieš keletą metų „Lėlės“ teatre sukurto „Smėlio žmogaus“ ir šiek tiek nustebino vizualinis asketiškumas, tačiau jį galima paaiškinti susitelkimu į atlikėjų ir didžiulės vilko kaukės, tai veikiančios savarankiškai, tai tampančios jų kūno dalimi, ryšius.

Minėti pavyzdžiai, taip pat įspūdingas vokiečių „Meinhardt & Krauss“ kinematografinio teatro spektaklis „Eliza: keista meilė“, kurio centre – šokėjo ir roboto „santykiai“, liudija išaugusią atlikėjo svarbą lėlių teatre. Nors tradiciškai šios srities atlikėjai mokomi būti „nematomi“ ir visą savo meistriškumą skirti tam, kad jų valdoma lėlė atgytų, o ir apskritai apie lėlių teatrą dažniausiai kalbama visų pirma kaip apie dailininko ir režisieriaus kūrybos sferą, kryptys, kuriomis šiandien plėtojasi lėlių teatras, patvirtina universalaus ir įvairias technikas išmanančio atlikėjo poreikį. Jam reikia aktoriaus, šokėjo, cirko artisto ir, žinoma, lėlių meistro įgūdžių. Tad neatsitiktinai festivalyje svarbia diskusijos tema tapo lėlių teatro profesionalų rengimas Lietuvoje. Akivaizdu, kad Klaipėda yra tas centras, kuris turi bazę, įdirbį, patirties ir specialistų, galinčių paruošti aukšto lygio lėlių teatro kūrėjus. Tetrūksta šiek tiek susitelkimo, ryžto ir sprendimus priimančių asmenų valios. Šiųmetis festivalis „Materia Magica“ privertė patikėti, kad šią idėją ne tik verta, bet ir įmanoma įgyvendinti. Kaip sakė kolegė Salomėja Burneikaitė, reikia gaudyti įkvėpimo bangą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Meniu