„Materia Magica“ 2021. Aš kvėpuoju

„Materia Magica“ 2021. Aš kvėpuoju

Komentarų: 0

„Materia Magica“ – nuo 1997 m. kas dvejus metus Klaipėdos lėlių teatro organizuojamas tarptautinis lėlių teatro festivalis. Festivalio rengėjai siekia pristatyti tokį lėlių teatro meną, kuris peržengia amžiaus ir įsišaknijusių stereotipų ribas, tokį, kuris jungia tradicinę šios teatro rūšies raišką su naujosiomis bangomis ir eksperimentiniais ieškojimais, tarpdisciplininę jo prigimtį – su grynomis formomis.

Pasaulį sukausčiusi ir daugelį sričių į sąstingį nuvariusi pandemija neišvengiamai diktuoja sąlygas: išlikimo galimybe lieka tik prisitaikyti ir atrasti būdų gyventi tokiomis aplinkybėmis – naujai, kitaip. Tai verčia iš naujo permąstyti patį buvimą: tiek teatro, tiek menininko teatre. Per šį netrumpą laiką teatras išmoko premjeras transliuoti tiesiogiai. Aktoriai ir režisieriai išmoko repetuoti per ekranus. Su viltimi – laikinai. Su nuojauta, kad toks uždusintas menas ilgai netvers: nuo žiūrovų uždarytas teatras pamažu nustoja kvėpuoti.

Kvėpavimas – pagrindinė žmogaus teisė ir būties sąlyga. Kvėpuojame mes ir kvėpuoja visa mus supanti aplinka. Lėlių teatre aktoriaus rankose kvėpuoja lėlė. Su jos pirmu diafragminiu krustelėjimu prasideda lėlių teatro magija. Be kvėpavimo viskas sustoja, baigiasi, miršta.
Tad kokios menininko galimybės kvėpuoti šiandieniniame pasaulyje? Kas tas deguonis, kas tas įkvėpimas ir iškvėpimas? Ar už durų pasilikęs teatras paliko plyšelį orui?
Taip, kaip lėlininkas įgalina lėlę kvėpuoti, kalbėti tam tikromis temomis, taip šis festivalis siekia pristatyti profesionalius lėlių ir objektų teatro bei tarpdisciplininio meno kūrėjus, kurie šiomis kvėpavimą stabdančiomis sąlygomis rado būdų įkvėpti.

Festivalio rengėjai šiai metais skatina kūrėjus reflektuoti laisvo kvėpavimo, įkvėpimo tema: gal tai bus istorija apie kanarėlę, kuri visą gyvenimą svajojo pamatyti Ameriką, tačiau negalėjo, nes buvo auginama narvelyje. Gal tai bus įkvepianti istorija apie kurmį, kuris iš stiklų pasigamino akinius ir pirmą kartą išvydo saulę. O gal išgirsime apie žmones, kurie nebegalėjo laisvai kvėpuoti, nes buvo užgniaužti ligos, sistemos, laiko, negalios, liūdesio, rasizmo, tačiau išliko arba taip ir liko suvaržymų įkaitais? Gal pamatysime spektaklį apie mūsų vis sunkiau kvėpuojančią žemę arba į naftą įplaukusią žuvelę?

Kalbėkime apie kvėpavimą – visomis formomis, visais tūriais, visais lygmenimis. Ir apie nuostabų, visa keičiantį oro gurkšnį.

A š
k v ė p u o j u

Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Meniu