Kūrėja ir atlikėja: Andrea Díaz Reboredo
Kūrybinis konsultantas: Xavier Bobés Solà
Objektų dailininkai ir konstruktoriai: Andrea Díaz Reboredo, Pablo Reboredo
Muzika: Dani León

Premjera: 2018 m., Teatro de la Puerta Estrecha, Madridas

Į namą prasiskverbia šviesa. Išaušta diena. Ranka ant stalo brėžia tiesų brūkšnį, kuris nuvingiuoja, stačiai kyla aukštyn ir išsiraizgo po visą miestą. Sustojęs, brūkšnys užbaigia savo kelionę. Ore tiek drėgmės, kad pro langus galėtų įšokti žuvys. Vėjo žvakių kupinas namas keliauja tolyn.

Spektaklyje „M.A.R.“ manipuliacija objektais tyrinėjama per choreografinį kūno performansą. Tam pasitelkiamos statybinės medžiagos, daiktai, kurie naudojami statant ypatingą vietą – namus. Šiame kūrinyje susipina du pasakojimai: šeimos namų istorija ir pamąstymai apie erdves ir jų reikšmę. Medis, popierius, nuotraukos, kasdieniai įrankiai, piešiniai – visi šie daiktai ir medžiagos, pavirtę pavienių fizinių judesių seka, kuria nuolat kintančią mąstymo erdvę.

Andrea Díaz Reboredo mokėsi vaizduojamųjų menų, bet, susidomėjusi kalbine raiška scenos menuose, galiausiai pasinėrė į teatro pasaulį. Šiuo metu ji dirba kaip režisierė, scenografė ir atlikėja savo spektakliuose, kuriuose dažniausiai tyrinėja vaizdinį – kaip žinių reprezentaciją ir socialinės atminties talpyklą, kaip naujų dialogų tarp kūrinio, erdvės ir žiūrovų variklį. Ji dirbo Italijoje, Latvijoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, Hondūre, Salvadore ir Kuboje. 2016 m. tarptautiniame Daugpilio teatro festivalyje „Telpa“ pelnė apdovanojimą už geriausią kūrinio scenarijų ir režisūrą (spektaklis „Superbaby of Daugavpils“).

„<...> žodžiais sunkiai apibūdinama ir, ko gero, nepamirštama patirtis: beveik šokantis kūnas, beveik dainuojantis balsas, beveik eilėraščiu virtęs tekstas… subtiliai įrėmintas muzikos ir tylos“, – José Sanchis Sinisterra

„Tvirta, kūrybinga dešine ranka Andrea patraukia pieštukus, šachmatų figūras, popierių… Ji piešia, rodo nuotraukas, perdėlioja lėkštes ir šaukštus, stato iš medžio lentelių. Viskas, kas padėta ant stalo, padeda jai statyti, keisti ir perkurti erdves, nukeliančias žiūrovą į nuolat besikeičiantį praeities pasaulį.“ – José Miguel Vila, „Diariocrítico“