Ézéquiel Garcia-Romeu, „Théâtre de la Massue“ meno vadovas, yra pasaulių išradėjas, režisierius ir scenografas, dirbantis Nicos (Prancūzija) Šiuolaikinės kultūros centre „Le 109“. Jis tyrinėja šiuolaikines lėlių teatro formas ir naują dramaturgiją. Jo darbai suvokiami kaip paradigma kūrybinėje teatro laboratorijoje.

 Jo pasirodymai buvo įtraukti į daugelio teatrų bei festivalių programas, įskaitant Nacionalinį Chaillot teatrą, „Odéon“, „Théâtre de la Commune“, „Auditorium du Musée d’Orsay“, Avinjono ir „Berliner Festspiele“ festivalius bei daugybę kitų viso pasaulio festivalių ir scenų, kur jis lankosi iki šiol, pavyzdžiui, „FIBA“ (Buenos Airės) arba „Santiago a Mil“ (Čilė) ir „FMTM“ Šarlevilyje.

Koncepcija ir scenografija – Ézéquiel Garcia-Romeu
Dramaturgija ir konsultavimas – Laurent Caillon
Lėlės: Ézéquiel Garcia-Romeu, Martine Le Saout, Iroslav Petkov
Scenos vadybininkas – Thierry Hett
Garso kūrėjas – Stéphane Morisse
Originalus garso takelis – René Koering
Atlikėjai, lėlių valdymas: Thierry Hett, Alicia Malialin, Roxane Merten-Pallanca, Iroslav Petkov, Inbal Yomtovian
Asistentai: Ana Almeida, Odila Artru, Célia Hue
Spektaklio nuotraukų autorės: Juliana Dubovska ir Lara Montagnac

Perteklinio eksploatavimo išvarginto pasaulio alegorija, poetiškas ir teatrališkas pasirodymas, „Mažasis teatras ant pasaulio krašto“ peržengia erdvės ir laiko ribas. Kaip menininkas, dirbantis su mažiausiais elementais, Ézéquiel Garcia-Romeu yra kūrėjas, atskleidžiantis neįprastą pasaulį, esantį trapioje pusiausvyroje tarp materijos grožio ir brutalumo. Čia, nuo pat pradžių, „Théâtre de la Massue“ išsiveržia už įprastų ribų ir kviečia mus tiesiogiai kurti teritoriją kartu su savo žiūrovais. Scenoje atsiranda miglotas ir nelygus kraštovaizdis, kuris palaipsniui vystosi, kuriame apsigyvena lėlės su nulipdytais veidais. Šen bei ten šios mažos būtybės užsiima keistais, kartais absurdiškais dalykais ir dalyvauja puikiai veikiančioje mažoje mašinerijoje, panirusioje į šį kruopščiai sukurtą pasaulį, pagamintą iš medžio, išgelbėtų daiktų ir virvių. Per visą spektaklį vilties takeliai pasirodo šioje emocinėje mūsų žmogiškosios būsenos metaforoje. Su „Mažuoju teatru ant pasaulio krašto“ Ézéquiel Garcia-Romeu naudoja stulbinančią emocinę jėgą, kurios nuostabus sąskambis su aktualiais įvykiais mus apgaubia ir pritrenkia.

„Mažasis teatras ant pasaulio krašto“ (pranc. „Le Petit Théâtre du Bout du Monde“) – šis pavadinimas, primenantis tolimus kraštus, iš tiesų kalba apie mūsų šiuolaikinį pasaulį ir universalią kūrybos vietą, visai čia pat, vidury mūsų utopijos apie geresnio pasaulio sukūrimą, čia pat, svajonės pabaigoje, tarp mūsų išsižadėjimų. Mes padarome jį bendriniu pavadinimu platesnei teatrinei patirčiai, kuri sujungia komandą ir visą studiją aplink meninę paiešką. Norime, kad ši paieška būtų nuolatinė ir norime dalintis ja su žiūrovais.